Mamos gimtadienis atėjo ir praėjo, o aš mąstau: KODĖL TAIP RETAI PASKAMBINU? Dukra paklydėlė, kaip visad, šiltus linkėjimus siunčia žinutėmis.
Šiandien (vėl) galvojau apie bandeles, kurias mama mums kepdavo vaikystėj. Manau, kad po 2–3 dešimtmečių mūsų kiemas, mūsų Saulėtekio gangas, jas vis dar prisimena.
Mama, aišku, kuklinasi.
Iš tikro kaip juokinga: atrodo, žmogaus atminty turėtų įstrigti HUGE dalykai, tokie kaip gimtadieniai ir vestuvės. O aš prisimenu tiek daug mažyčių!!
Prisimenu, kaip užmaišydavom didžiulį bliūdą mielinės tešlos. Ir mielinė tešla yra truputį DRAMA QUEEN – jai patinka cukriukas ir kad būtų šilta, beeeet ne per daug.
Aš vis kišdavau mažąjį pirščiuką, kad tą temperatūrą patikrinčiau. Kartais KALBINDAVAU (perskaitėt teisingai) kylančią tešlą: ar mielės happy, ar nelabai?
Toji mielinė tešla turėdavo skirtingus fainumo lygius.
Paprasčiausia būdavo su vandeniu.
Su pienu? Jau upgrade’as.
O jei dar nepagaili sviesto + gerai išsuki varškės įdarą, išeina visiškai karališki reikalai.
Ir aš vis bandydavau nulipdyti kokį tešlinį gyvūniuką. Dažniausiai lipdydavau sraiges ir gulbes, jos būdavo labai kreivos ir nepuikios.
Kai mama kepdavo tas bandeles – o kepdavo dažnai, – kvepėdavo visa laiptinė ir pusė kiemo. Mes gyvenom pirmam aukšte, tai kaimynai praeidami vis pasibelsdavo į duris.
Ir man taip giliai atminty įsirėžę tie vaizdai. Mama virtuvėj. Bandelės orkaitėj. Ir tos šaltos žiemos, ir klegantis būrys vaikų, čiuožinėjančių nuo kalno.
Mes atbėgavom, prigriebdavom saują karštų skanukų… ir vėl risdavomės atgal į šaltį raudonais žandais.
Mama tų bandelių niekad niekam negailėjo.
Kepdavo daugiau – nes žinodavo, kad vaišins.
Kartais dalindavo net per langą.
Neatmetu galimybės, kad tik dėl to aš kieme turėjau draugų. :DDDDDD
Bet rimtai.
Mama galbūt galvoja, kad žmonės neprisimena tų karštų bandelių žvarbiais vakarais.
O aš tikra, kad prisimena.
Ir šiaip… Mamos Violetos bandelės iš tiesų buvo visai ne apie bandeles. Jei užmiršim kepiniais kvepiančią virtuvę Saulėtekio pirmajame aukšte, dar liks krūva kitų dalykų.
Daugybė supintų kasų, daugybė įsiūtų sagų (nežinau, kaip aš jas vis išbarstydavau), daugybė nuvalytų ašarų ir atlaidi šypsena, kai pradrėkstos pėdkelnės atidengia nubalnotus kelius.
Na gerai: ir bandutės.
Ir bandutės.
Kartais būna dienų, kai manyje pabunda mažas piktūnas.
Jis sako: ‘Visų žmonių nagai į save riesti! Kiekvienas galvoja tik apie save! Reikia daugiau imti ir mažiau duoti!’
Tada aš mintimis grįžtu į Saulėtekio virtuvę.
Ir prisimenu.
Save, savo draugus, savo vaikiškus pokalbius su kylančia tešla, visas nulipdytas sraiges ir gulbes (jos labai kreivos ir visiškai puikios).
Prisimenu, kad visi buvom savi ir nieko labai neskaičiuodavom – ir vis tiek niekam nieko netrūko.
Kaip keista. Nors… gal ir ne?
Galbūt tame švelniai triukšmingame, chaotiškai lengvame Saulėtekio pasaulyje kitaip ir negalėjo būti.
_______
_______
Aš prisimenu – ir ciniškas piktūnas mano viduje pamažu rimsta.
Jei būsime visiškai atviri, turbūt deep down ir jis norėtų kąsnio bandutės.
