PJ Hour

Aš esu the QUEEN OF NAPS.

Profesionaliai snausti išmokau dar studijų laikais.

Atsiverčiau knygą, o ji nuobodesnė, negu atrodė iš pradžių? NAP.
Turėjau tokį pokalbį su klientų aptarnavimo specialistu, po kurio abudu pasakėm ‘wtf was that?’ NAP.
Per pietus ketinau suvalgyti pusantro balandėlio, bet kažkaip suvalgiau penkis? NAP IT IS.

Napas prieš egzaminas, po egzamino, kartais — jei gerai ištaikydavau — netgi egzamino metu.

9 atvejais iš 10 šito nesigailėjau.
Bet neseniai teko pasigailėt.

Nes magišku būdu sugebėjau pramiegoti futbolo čempionato momentą, kai TAIP ŽVĖRIŠKAI išsprogo norvegų populiarumas.

Atsibudau, kai Nordic epidemija — su Haaland’u priešaky — jau buvo apėmusi soc. tinklus kaip apokaliptinis wildfire. Fanai dalinosi memes’ais, GIF’ais ir TikTok’ais (absurdiškais, maniakiškais kiekiais), o aš apsiblausiusiom akim mėginau susigaudyti, kas čia vyksta.

Worry not. Nes į vikingų fantazijų traukinį įšokti visgi spėjau.

Haaland’ą lengva romantizuoti. Jis atrodo kaip šiaurietiškas milžinas baltais plaukais, ką tik nužengęs tiesiai iš fjordo, kur prikapojo malkų, sukūrė ugnį ir turėjo pikniką su žuvim, pagauta plikom rankom.

Tokiems kaip jis nereikia Google Maps, nes jie nepasiklysta. IKEA baldus šiauriečiai irgi surinkinėja be instrukcijos — ir NIEKAD nenutinka tas siurprizas, kai surinkęs stalą pamatei, jog liko keturi atliekami varžtai.

Kitas dalykas, aišku, yra pats futbolas. Kai žaidėjas eina į aikštę ir paserviruoja elitinį performance, vėl ir vėl. Čia jo aikštė ir jo žaidimas, traukitės iš kelio. Ir Haaland’as dažnai atrodo toks atsipūtęs, tarsi pastangų net nereikėtų — stengimasis yra mūsų, paprastų mirtingųjų, problema.

Ahhh, net nervina! Norisi griebti pultą ir pažiūrėti, gal per kitą kanalą eina koks serialas.

Vikingai vikingais — bet man atrodo, kad žmonėms patinka daugiau nei tai.

Mums patinka idėja, kad žaidėjas turi ne tik massive talentą, bet ir didelę širdį. Kad large-framed aikštės žvėris kartu yra šiltas, draugiškas ir baisiai, baisiai goofy. Jis juokiasi iš kuriamų memes’ų, užuot įsižeidęs. Ir į žurnalistų klausimus atsakinėja tarsi pamiršęs, jog yra populiarus.

‘Bet čia tik įvaizdinė kampanija!’ — galbūt sakysit jūs. ‘Už viso šito stovi krūva PR ekspertų.’

Man iš tiesų jokio skirtumo.

Žiūriu į Haaland’o personažą kaip į masculinity archetipą. Ir šitas archetipas man atrodo smagus.

Viena yra teoriškai žinoti, kad ‘vyriškumas turi daug formų’. Kas kita yra realybėj matyti žmogų, kuris drąsiai kvailioja ir taip gerai jaučiasi savaim kaily, kad ir aplinkiniai pasijunta patogiau.

Tokie archetipai tarsi duoda nematomą permission slip — tu GALI apkabinti savo draugą ir vis tiek neprarasti vyriškumo taškų.

(Be to, fotkėse mačiau Haaland’ą su grandiozinėm tašėm ir rakūnais; iki šiol nenusprendžiau, kas man patinka labiau.)

__

O šiaip skandinaviškas vyriškumas man buvo HOT jau nuo senų laikų.

2012-2013 metais gyvenau Švedijoj. Ir man iš pradžių buvo keista, kad vyrai ten elgiasi kitaip nei LT.

Tais laikais mūsų krašte maroziškumo kultūra buvo dar labai stipri (galioja ir moterims — I would know, nes pati tais laikais turėjau pusiau-užslėptai-seksistinį blogą pavadinimu ‘vaflistortas’, ir šiaušiasi plaukai prisiminus, ką aš ten rašiau).

Žiūrėjau į šiauriečius vyrus ir mane trikdė, nes nesupratau, ką matau. Suvokiau tik vėliau: taip atrodo vyriškumas, kuris neprivalo savęs pagrįsti.

Pamenu, kai tik atvykus, pačią pirmą dieną man reikėjo nusipirkti patalynę (!), ir dėstytojai padėjo suorganizuoti, kad du PhD studentai mane nuvežtų į IKEA. Aš iki šiol turiu fotkę, kur vienas iš studentų sėdi IKEA vidury ant spalvoto medinio arkliuko.

Švedai darydavo daugybę tipiškų ‘vyriškų’ dalykų: lakstydavo dviračiais (lyja nelyja, nesvarbu), žvejodavo, žaisdavo futbolą ir dažnai išlikdavo mandagiai santūrūs, net kai situacija provokuodavo aršias emocijas.

Tuo pat metu jie buvo nesuvaržyti veiklose, kurios iš pažiūros atrodytų mažiau ‘tradicinės’. Aš dirbau universitete ir vis pastebėdavau, kad dėstytojai savo kabinetuose laiko augalus (ok), šeimos foto (vis dar ok), o kai kurie — ir pliušinius gyvūnus (pala, ką?).

Vienas iš mano mėgstamų profesorių mokėsi groti gitara. Kitas domėjosi dailės terapija. Dar kitas turėjo daugybę Nyčės knygų savo lentynoj, bet kažkada su šypsena pripažino: ‘Aš beveik nieko ten nesuprantu!’

Prisimenu dieną, kai statistikos dėstytojas, kuris buvo pasiėmęs tėvystės atostogas, atvažiavo iki universiteto su mažylio vežimėliu. Ir noriai pasakojo, kaip sekasi auginti, ir taisė tas mikroskopinio dydžio kojinytes, kurios vis smuko. 😀

Dar būdavo FIKA pertraukėlės — daug pertraukėlių, nes švedams išgerti penkis kibirus kavos per dieną, pasirodo, yra visiškai normalu. Kolegos vyrai dažnai išplaudavo ne tik savo, bet ir mano puodelį. Net ir tie, kurie pagal rangą buvo aukščiau už mane (pretty much visi :D).

Dabar atrodo, nieko čia pernelyg stebėtino. O tais laikais vis pakeldavau antakį. Daug kas atrodė keista.

Aišku, man ir šiandien nelengva suvokti, kaip atrodo kasdienybė vyro akimis. Bet bandau įsivaizduoti. Ir atrodo, kad performatyvus vyriškumas turėtų siaubingai varginti (sakau kaip poilsio ir nap’ų žinovė!).

Stereotipinio vyriškumo pagrindas yra nuolatinis self-policing (‘čia gėjiška, čia bobiška, čia both’). Iš esmės turi atkirsti pusę savo žmogiškumo, kad funkcionuotum.

No biggie. 

Suck it up, dude.

I’ll die on this hill: bandymas suoptimizuoti kiekvieną savo judesį iki mechaniško roboto padaro žmogų MORE FRAGILE, not less. Neįmanoma laisvai kvėpuoti pilna krūtine, kai kiekvienam žingsny turi pasauliui pateikinėti įrodymus, jog esi ‘man enough’.

Aš idealistė, ir mano pasaulyje vyriškumas yra kitoks.

Nesuveržtas ir pats sau pakankamas.
Jam niekam nieko nereikia įrodyti.

Mano pasaulyje HOT MEN CRY.

Idealiu atveju — apsupti mylimų žmonių.
Ir tašių.
Ir rakūnų.