Metas papasakoti trumpą gėdingą istoriją iš serijos ‘juokas pro ašaras’. Apie tai, kaip sau išsikviečiau policiją, slėpiausi už užuolaidos, o tada įšoviau prezentaciją, jausdamasi kaip didžiausia apsimetėlė EVER. 😃
Viskas prasidėjo nekaltai. Suderinom, kad vienam naujam agentūriniam copywriteriui pravesiu mini 1–1 online mokymus iš serijos ‘Kaip praturtinti savo žodyną’. All good.
Užbaigiau pagrindinius dienos darbus. Pažiūriu į laikrodį. Beveik dvi. Iki online meeto likusi gera valanda.
OK, mąstau, reikia išeiti greitam pasivaikščiojimui, op op, pakeliui dar užsuksiu į Tesco, prigriebsiu bananų, eklerų ir Prosecco vakarui.
Viskas super, viską spėju.
Savitarnos kasa, išdėlioju prekes, skenuoju.
Burbuliukų butelis.
Trys bananai.
Du eklerai.
Noriu atsiskaityt. Atrakinu telefoną contactless paymentui.
Manęs prašo ID. Paprastai jį būnu pasiruošus iš anksto. Šįkart ne. Kortelių dėkliukas nugrūstas kažkur į tašės vidinės kišenės giliausius užkaborius, kurių net nežinojau egzistuojant. Sukišusi ranką iki alkūnės, žvejoju.
Randu. Rodau.
Su salės darbuotoju kažką dar pajuokaujam, kad jaunystės paslaptis yra ‘glass never half full’, bet greitai juokeliai baigiasi, nes girdžiu kažkokį keistą garsą. Žvilgsnis į telefoną – ir wtf, ekrane dega emergency kontaktas, jau connectinasi, aš bandau spaust cancel cancel, abort abort, aaaaa, viskas kerėpliškai, VISKAS PER LĖTAI.
Kažkas atsiliepia. Aš numetu ragelį.
Kaip aš suspaudžiau tą CALL EMERGENCY, galas žino.
Labai nesmagu, bet nenoriu analizuoti, noriu kuo greičiau pakuotis ir mauti lauk iš Tesco.
Iki prezentacijos liko nebedaug.
Išeinu pro Tesco duris. Skamba telefonas. Nežinomas nr. iš Londono.
F**k. Nekelsiu (puiki idėja).
Dar minutė, ir skambina iš kito numerio. Šįkart lokacija jau Kingstonas. Arti manęs.
OK, got it, ghostint emergency services turbūt prasta idėja. Reikia atsiliept.
Pakeliu. Iškart atsiprašau už FALSE ALARM ir prisiekinėju, kad man viskas ok, tikrai tikrai, jokios pagalbos nereikia, prispaudžiau random mygtukų stovėdama Tesco savitarnoj.
Skubėdama einu namo, vėjas švilpia, aš pusiau uždusus. Moteris tikslinasi, AR ESU TIKRA, KAD VISKAS OK. Aš patvirtinu dar kokių 10 kartų (bet jau pati pradedu abejoti).
Ir tada ateina smagiausia dalis.
Manęs paprašo paraidžiui (angliškai, ofc) spellinti savo vardą ir pavardę. Vėjas kaukia nevaikiškai – ir man sako, diktuok raides ir prie kiekvienos raidės pridėk žodį, prasidedantį ta raide.
Ir prisiekiu, aš NESUPRANTU, koks režimas įsijungia tokiais atvejais… bet tai yra kažkas nenormalaus. 😃
Atrodo, kad galva akimirksniu ištuštėja.
Joje lieka sauja žodžių.
P-A-J…
Tik sauja žodžių, ir VISI JIE YRA NECENZŪRINIAI. :D:D:D
Geriau nepasakosiu, kiek laiko užtrukau, kol viską išspellinau.
Bet kai galiausiai atsisveikinom ir padėjau ragelį, toks juokas suėmė, kad net susiriečiau gatvės vidury.
Kas buvo mažiau juokinga, tai kad grįžtu namo ir pro langą matau, kaip prie kaimynų namo privažiuoja policija.
Holy cow, galvoju, gal kaimynų klausinės, ar čia gyvena įtartini tipai. 😃
Pasislėpiau už užuolaidų ir stebiu, kas čia bus. Dar ant greičio parašiau žinutę copywriteriui, kad PLZZZ luktelk, išpuolė šioks toks netikėtumas, susivyniojusi į užuolaidą slepiuosi nuo policininkų (ok ok, tą paskutinę dalį nutylėjau).
O kaip viskas baigėsi? Ramiai. Policija pašnekėjo su kaimynais ir išvažiavo. O aš prisėdau prie kompo ir pasitelkusi smegenis (kuriose ką tik buvo tik sauja žodžių, ir visi necenzūriniai) lyg niekur nieko deliverinau prezentaciją pavadinimu KAIP PRATURTINTI SAVO ŽODYNĄ. 😃
____
____
____
Tai va. Šiandien žaidžiu su mintim, kad gyvenimas turi visai neblogą humoro jausmą. Visai kaip tas ‘glass half full’ vyrukas Tesco savitarnoj. 😃
