Pradėjau mokytis čiuožti snieglente ir supratau, kad mano mėgstamiausia čiuožimo dalis – nusimesti šalmą, nusitraukti nežmoniško sunkumo batus ir rėkti: ‘OMG, never again!!!!’
Startavau Italijoj prieš keletą metų, o šita maža istorija neblogai iliustruoja, kaip man sekėsi.
Ignas nusileidžia pirmas, o aš guliu, eilinį kartą parkritus, ir įsikniaubus nosim į sniegą verkiu. Tiesiogine to žodžio prasme VERKIU.
Ignas su snowboardu apačioj, jis kažką man sako, bet švilpia vėjas ir aš nieko negirdžiu.
Iš viršaus pričiuožia du nepažįstami italai, max susirūpinę, kas čia guli kaip dešra. Sako man, ‘you’re beautiful, you cannot cry’ (šitą girdėjau ir per švilpiantį vėją xD), logika, aišku, labai abejotina, bet tuo metu nebuvo ūpo ginčytis.
Tačiau didžiausia bėda buvo ne kritimai. Didžiausia bėda buvo ta, kad po kritimų aš nebenorėjau čiuožt. Tiesiog klampodavau per sniegus ir tampydavau lentą su savim.
Mūsų viešbutis buvo tokioj magiškoj vietoj prie pat trasos: realiai nuvarai nuo stataus kalno, įčiuoži tiesiai pro duris į barą ir užsisakai aperolį (arba penkis). Bet aš nenorėjau leistis nuo stataus kalno. Eiti valandą per aplinkui, per miestelį, su šalmu, sunkiais batais, tempiantis su savim lentą, įspraustą po pažastim? Imu šitą variantą, ačiū labai.
Tai žodžiu, parsitempiu aš tą lentą, užsisakau bariuke Campari Spritz, sako, mes tau atnešim. Sėdžiu lauke, blizga sniegas, saulė kutena nosį. Prie gretimo staliuko prisėda keli vyrukai. Šnekasi itališkai, angliškai, kažkoks ten miksas vyniojasi. Ilgai netruko, ir parčiuožė Ignas – nu ir išsiaiškinom mes, kad mano slidinėjimai principe yra ne tiek slidinėjimai, kiek vaikštinėjimai. :DDD Ir atrašė man normaliai velnių, kad aš su tokiu attitude nieko neišmoksiu.
Mes garsiai šnekam, prie kito stalo užsieniečiai vyrukai šneka dar garsiau. Staiga vienas bičas iš tos pačios chebros atsisuka ir sako (švaria, gražia lietuvių kalba!): ‘Nepykit, negalėjau jūsų negirdėt. Pagalvojau, įsiterpsiu: jeigu nori, aš galiu tave rytoj pamokyt čiuožti.’
Ta prasme, aš nežinau, ar labai tikiu ženklais, bet brolau, čia buvo ženklas.
Long story short, tas lietuvis instruktorius per dieną išmokė mane snowboardint, ir aš daugiau niekad gyvenime nebegriuvau. JUST KIDDING. Kitą dieną kritau ir taip susitrenkiau šoną, kad dariau research’ą (t.y. gūglinau), ar čia viskas ok, ar nemirsiu, ar galėsiu kvėpuot.
Bet po to karto tikrai jaučiausi badass. Kažkur dar turiu filmukus, kur aš bandau daryt tuos smooth perėjimus ‘ant priekinio kanto, ant galinio kanto, ant priekinio kanto, ant galinio kanto… ir MATOSI, KAIP MAN BAISU IR VISADA NORIU STABDYT, o jis už kadro klykia ir mane palaiko.
Dar kitą dieną aš išskridau atgal į UK, o jis išlėkė kažkur kitur (my memory is tripping me up here), galbūt į Šveicariją.
Tik vėliau pagalvojau, kad tokių istorijų mano gyvenime yra visai nemažai. Kur neįtikėtinose vietose sutinku neįtikėtinų žmonių ir turim, sometimes against all odds, keistą micro connection (kažkada viena mergina sakė, kad esam strangers of consequence, ir čia gal toks ezoteriškas terminas, bet man patiko, kaip tai skambėjo).
Trumpą ryšio momenčiuką turiu ir su tais, kurie skaito mano tekstus, kuriuos taip padrikai rašau.
Ir su jumis.
Ir su jumis.
Or so I hope.
P.S.
Vėliau paaiškėjo, kad instruktorius Marius yra biškį esktremalas, skydiving, base jumping, tūsai Pianoman, you name it. Su vienu iš šitų visai relate’inu, taaaai galimas daiktas, kad aš, nubliautais žandais ir skaudančiais šonais, irgi truputį ekstremalė. 🙈
