‘Kur yra visi un-wellness influenceriai?’ Vasario pradžioj taip rašiau Instagram’e. Man atrodo, kad mes rastume visai nemažai sąlyčio taškų.
‘Kuo tau nusikalto wellness industrija?’ – vėliau juokdamasi klausė manęs bičiulė, kai po ilgo nesimatymo susibėgom Pianoman.
Visiškai, absoliučiai niekuo. 😀
Dar daugiau: didelė mano draugų dalis dirba sferoj, kuri vienaip ar kitaip susijusi su wellness (fitnesas, mityba, longevity, mental health ir pan.). Kiti nedirba, bet aktyviai tuo domisi.
Ką tik, prieš 5 minutes, IG mačiau draugės story, kuriame ji sako, kad gyvenime neturėjo jokio kito hobio – jos vienintelė aistra visada buvo sveika gyvensena.
Man tai nuostabu: kai bičiulė švyti, nes atrado savo džiugesio sritį. Ji tuo gyvena ir tuo kvėpuoja.
Pamenu, prieš porą metų vaikščiojom Antakalny ir ji man prisipažino: ‘Jei nestabdyčiau arklių, visi mano pokalbiai prasidėtų ir baigtųsi šita tema.’
Per porą metų niekas nepasikeitė. FITNESS-BASED LIFE yra jos mylimiausia sritis – niekas kitas neveža taip stipriai. Bet aš, panašu, esu kitokio sukirpimo paukštis. Bent jau dabartiniu gyvenimo etapu.
Turbūt mane sugadino darbas reklamos agentūroj. 😀 Kai buvau copywriterė reklamščikė (pre-pandemic laikais – kas turbūt matosi iš foto, hehe), kiekviena diena buvo pilna chaoso. Geriausia šio žodžio prasme.
Buvom krūva jaunų žalių idealistų nurautais stogais.
(Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad visi foto matomi Skittles yra 100% tikri. Kai dabar pagalvoju, aš nenormaliai daug laiko dirbau su saldainiais, spurgom ir guminukais. Kažkuriuo metu – be ironijos, or so I think – draugai mane aktyviai vadindavo CANDY GIRL.)
O po darbų? Mano gyvenimas uždarius ofiso duris buvo irgi panašiai chaotiškas ir panašiai ryškus. Gyvenau Antakalny, tada gyvenau Žvėryne, stengiausi per daug nenutolti nuo centro, nes čia virė veiksmas, o aš norėjau šitoj sriuboj virti kartu.
Čia pusryčių (yep, pusryčių) kadras, kurį įmečiau į feisbuką po vieno draugų vakarėlio.
(Aš vis dar negaliu atsistebėti, kokią informaciją mes keldavom į soc. tinklus:))).
Absurdiška, aišku. Bet kartu ir velniškai smagu, nes į komentarus sušokdavo vakarėlio dalyviai ir pridėdavo extra charm: ‘Man atrodo, kad išėjau namo ne su savo batais.’
Paskui smogė pandemija – ir mes, jauni žali idealistai, per naktį pasenom. 😀
Ok, galbūt tiesiog surimtėjom.
Jokia paslaptis, kad pataikyti į GYVENIMO OPTIMIZAVIMO madas mėginau ir aš.
Bet man tai sunkiai lipo.
Iš mental health pusės mane baisiai frustravo mechaniškas požiūris į žmogaus psichiką: tarsi būtų galima viską sudėlioti į atskiras tvarkingas dėžutes ir užklijuoti etiketes. Blogai jautiesi? Čia toks ir toks cheminis disbalansas, imk tabletę (o geriau – imk tablečių subscription’ą iki gyvenimo galo), case solved, next.
Pamenu, kad maždaug metus (o gal pusantrų), paraginta kognityvinės terapijos specialisto, kruopščiai trackinau visas savo negatyvias mintis, norėdama jas ištaisyti ir pažaboti. Tas disciplinuotas minčių žurnalo pildymas kai kuriems žmonėms transformuoja gyvenimus. O man nutiko priešingai. Nežinau, gal dėl to, kad minčių turėjau per daug? Idėjos mano galvoj buvo – ir yra – kaip ant stalo beriami Skittles: garsas, spalvos, intensyvumas, woohoo, max festivalis. 😀
Aš sąžiningai pildžiau tuos žurnalus, ir virsmas matėsi, tik ne toks, kokio troškau. Mano unselfconscious (ir gan linksma) natūra įgavo slogaus sunkumo. Kasdienybėje buvo labai daug įtampos ir labai daug kontrolės, arba bent jau iliuzijų, kad kažką kontroliuoji.
Iš fizinės pusės gyvenimo hyper-optimizavimas mane irgi vargino. Aplink mačiau žmones, kurie užsidegę kalba apie naujus biohackus ir neuroprotokolus – o aš bandžiau domėtis, bet slapta vis galvodavau, kaip smagu žaliuosius salierų kokteilius iškeisti į riebų šokoladinį milkshake.
Tas sveikos gyvensenos modelis, kuris taip tiko kitiems, mane varė į neviltį.
Retrospektyviai žiūrint, tais un-wellness laikais, kai kasdienybės pulsas buvo blizgučiai, nubėgęs blakstienų tušas ir pokalbiai iki 5 ryto ryjant picą, aš buvau MUCH, much healthier.
Gyvenimiška ironija.
Ha.
Ar šiandien agresyviai pushinčiau vakarėlių kultūrą? Gal ir ne. Bet man patinka tam tikri elementai iš to laikotarpio, pvz., balansas tarp OFFLINE ir ONLINE. Gyvenimas tada vykdavo ne telefono ekrane, jis vykdavo realiam 3D pasaulyje, o internetas (bei soc. tinklai) buvo tik kaip smagus priedas, leidžiantis dar labiau pastiprinti egzistuojančias patirtis, egzistuojančius ryšius.
Prisiminiau old-school istoriją: kai studijavau psichologiją, kažkada per paskaitą nusprendžiau pasidaryti bathroom break, atsiprašiau, kad mane trumpam išleistų, o iš tikro nuėjau prie veidrodžio dažytis lūpų ir atrašyti į neatrašytas žinutes savo Blackberryje (taip, tai buvo TIE laikai:)).
IR AŠ KAŽKAIP SUGEBĖJAU PALIKT TELEFONĄ ant kriauklės krašto. Grįžau į paskaitą, praėjo penkios minutės, dešimt minučių, aš net nepastebėjau, kad neturiu telefono (tikrai buvo keisti laikai!).
Tada mane kažkas lengvai niukteli į nugarą.
Gaunu popieriaus lapelį, susuktą į gumuliuką.
Ok. Žiūrim, kas čia.
Raštelis nuo seniūnės.
(Seniūnė sėdėjo kitame auditorijos gale, todėl raštelis keliavo iš rankų į rankas, kol atsidūrė pas mane).
Išlankstau.
Jame parašyta visa įvykių eiga: studijų koordinatorė ėjo į vonią >> rado mano Blackberry ryškiai salotiniam dėkle >> atskyrė, kad čia mano telefonas >> parašė mano grupės seniūnei žinutę į jos telefoną ir paprašė Mildai perduoti, kad jos telefonas ilsėsis tam ir tam kabinete pirmajame aukšte.
Per pertrauką maloniai kviečiame atsiimti.
😀😀😀
Rimtai: tais un-wellness laikais, kai gyvenimo pulsas buvo blizgučiai, 8 valandas užsitęsę bottomless brunchai ir ant kriauklės palikti Blackberriai salotiniuose dėkluose, aš buvau much, MUCH healthier.
Čia tik vienas snapshot’as, ir tokių smulkių istorijų yra daaaaaug, ir jos susiveda į tą patį branduoliuką, ir būtent tas branduoliukas man atrodo magiškas. Prisiminusi negaliu nesišypsoti.
Baisiai mėgau tą gyvenimo paprastumą. Baisiai mėgau bendruomenišką ‘hey, I know you’ jausmą. Ir baisiai mėgau ‘small village’ vaibą, kuris tais laikais atrodė savaime suprantamas.
Gaila, kad nežinau, kaip ŠITAI pavadinti.
Bet.
If I’m lucky enough (o aš ESU lucky), savo rytojuje turėsiu truputį mažiau salierų ir truputį daugiau ŠITO.
