Trečiadienis yra puiki diena susitikti su draugais-kolegomis porai drinkų (large glass of Sauv B, no ice, NO ICE!).
Dar geriau, jeigu šviečia saulė ir traukiny gauni patį tyliausią spot’ą, kuris leidžia visą kelią iki London Waterloo skaityti knygą.
Man patinka tokie draugų susibėgimai.
Patinka, kai žmonių skaičius telpa ant rankų pirštų.
Susitikti su vienu draugu akis į akį irgi smagu, bet tada žymiai didesnis spaudimas palaikyt kokybišką pokalbį. Ir iš kitos pusės: kai žmonių labai daug, didėja tikimybė, kad vietoj bendruomenės vaibo turėsi balaganą.
Geras balansas man atrodo tada, kai visiems užtenka dėmesio, bet niekas neprivalo nuolat šnekėti (ar netgi nuolat klausytis – ha!).
Kitaip tariant, nėra pernelyg rimto įsipareigojimo.
Čia viena iš priežasčių, kodėl man patinka britiškų pub’ų kultūra. Gali stovėti, gali sėdėti, gali būti su suknele (temperatūra jau 11°C, beveik vasara, c’mon), gali būti ir su XXL džemperiu – your choice. Iššokusi iš bendros temos turbūt nesijausi.
Ta proga prisimenu, kaip kažkada Ogilvy exec’as Rory Sutherland – visiškas bada$$ – sakė, jog yra milžiniškas skirtumas, kai dalykas yra OPTIONAL ir kai jis yra OBLIGATION. Pati veikla savaime gali džiuginti – bet žinojimas, jog privalai tai daryti (ir neturi wiggle room laisvam pasirinkimui) yra džiaugsmo žudikas.
Rory, būdamas reklamos žmogus, daug kalba apie internetą. Aš, augusi marketingo & comms pasauly, apie internetą mielai skaitau. Ir jis sako, kad internetas – ir ypač socialiniai tinklai – buvo FUN, kai buvo optional.
Socialinių tinklų geriausi laikai yra tas aukso vidurys, kai registruotų vartotojų jau pakankamai, kad vyktų veiksmas, bet žmonės dar nejaučia prievartos prisijungti būtinai BŪTINAI. Kitas žodžiais: nejauti spaudimo turėti IG accountą, kurį tikriniesi 500 kartų per parą vien tam, kad neatsiliktum nuo ‘modernaus gyvenimo’.
Šiandien dažnai būtent taip ir atrodo. Aktyvumas soc. tinkluose yra savaime suprantamas. Pageidaujamas. Neretais atvejais – kone privalomas.
Aš nebesugebu suskaičiuoti, kiek šiais mėnesiais mačiau straipsnių iš serijos ‘offline is the new luxury’. Būti atsijungusiam nuo internetinio pasaulio yra šių dienų prabanga. Subtilus 2026-ųjų statuso simbolis.
Straipsnių gale dažnai būna patarimas iš serijos ‘tiesiog atsijunk’.
Skamba kaip logiškas patarimas.
Išskyrus tą dalį, kad atsijungti mes – būkim atviri – nelabai galim.
And… that’s the whole point. 😀
Jei išėjimas į offline būtų taip lengvai pasiekiamas, tai nebūtų vadinama luxury. Prabanga savaime asocijuojasi su anti-masiškumu. Jei kažkas tampa lengvai prieinama masėms, grietinėlė nustato naujas žaidimo taisykles – ir prabanga vėl tampa sunkiai įkandama. Statuso žaidimas vyniojasi toliau. Ad infinitum.
Aš suprantu.
Kitas dalykas, kurį suprantu (bet šitą labai nesmagu pripažinti): aš klydau. Tikėjau, kad socialiniai tinklai yra gėris, kuris mus jungia ir vienija.
Kai pradėjau dirbti su soc. medijom ~2013 m., skaitmeninis pasaulis man atrodė wow. Internetas ir ekranai – max valio, duokit daugiau.
Tada dar nežinojau, kad po saujos metų prasidės intensyvus interneto enshittification: draugų turinys ims maišytis su ragebait’u, įkyriais TikTok’o šokiais, nuglaistytu influencerių contentu, o dar kiek vėliau – ir AI slop.
Sako, kad 2026-ųjų metų luxury yra išjungti telefoną, išeiti į lauką, pasimėgauti saulės spinduliais ant nosies (gal netgi domintų pilates pratimai gryname ore?), nukeliauti į spektaklį ar į parodą, o tada turėti smagų keturių patiekalų dinnerį su draugais.
Nežinau, kaip tai veikia tada, kai lauke minus penkiolika, virš galvos cepelininis dangus, o žmogus gyvena užmiesty, kur ne tik jaukesnio restoranėlio, bet ir padoraus šaligatvio nėra. (Čia gali atrodyti, kad stipriai šaržuoju, bet kažkada skaičiavau, kiek mano bičiulių gyvena panašiai – skaičiai labai nevaikiški).
Jei nori didesnių namų, normalu, kad turbūt gyveni užmiesty. Jei gyveni užmiesty, toks dalykas kaip ‘spontaniškas išlėkimas į miestą su draugais’ praktiškai nebeegzistuoja. Nesakau, kad neįmanoma palaikyti ryšio – bet norma tampa tai, kad gegužės mėnesio susitikimus pradedi derinti kovą. 🙈
Ir tada visi pasiūlymai ‘išjunk telefoną’, ‘pasidaryk soc. tinklų detoxą’ skamba gerai, bet nesprendžia esminės problemos. Išjungus ekranus, kas užpildys atsiradusias tuščias vietas? Mūsų gyvenimai nuo ryto iki vakaro yra skaitmenizuoti. Sudėjom krūvą kiaušinių į vieną krepšelį – ir jeigu dabar norim paleisti krepšelį iš rankų, viskas duš.
- Mūsų pramogos yra daugiausia ekraniškos.
- Bendravimas su draugais – ekraniškas.
- Nuotoliniai darbai, online verslai, marketinginiai triukai, derybiniai niuansai bandant save pozicionuoti kaip #1 minčių lyderį, pardavimai, Zoom meetai, konsultacijos, dar daugiau meetų, dar daugiau konsultacijų, galvos skausmas ir aiškinimasis dėl blogai išrašytos sąskaitos, nors esi #1 minčių lyderis… viskas vyksta ekraniškai.
Ar tai ilgainiui nudrožia psichologinę sveikatą? Turbūt daug kas sutiktų, kad nudrožia. Ne dėl to, kad skaitė kažkokius fancy tyrimus. Bet tiesiog. Iš patirties.
Net jei matom, kad psichologinė gerovė šlubuoja, išeiti į offline nėra lengva. Ypač tiems, kuriems buvimas online yra būtinas norint uždirbti pinigus. Nėra taip, kad užvožei laptopą, išsprogo fejerverkai ir ant tavęs pažiro šventinis konfeti.
Tipiškas žmogaus pasirinkimas nėra ‘ekranai’ VS ‘real-life šventė’.
Pasirinkimas yra ‘ekranai’ VS ‘negalėjimas išgyventi’.
Ir tada renkiesi mažesnį drakoną iš dviejų.
(Beje, digital drakonas yra nemažai nusvilinęs ir mane – kai post-pandeminiu laikotarpiu kėliausi į UK, dariau prielaidą ‘the future is all-digital’. Ir už ją brangiai sumokėjau. Bet apie tai gal papasakosiu kitą kartą).
Šiomis dienomis vis primenu sau: jauskis dėkinga už privilegijas, kurias turi. Už visus magiškus spontaniškus momentus. Didelius ir mažesnius.
Po akimirkos, aišku, tai pamirštu. 😀
Paskui vėl prisimenu.
Kartais tai vyksta sąmoningiau. O kitais kartais prisiminimas plyksteli netikėčiausiu laiku. Pvz., kai už lango kamuoliais ritasi debesys, tuoj tuoj įsižiebs gatvių žibintai, o barmenas, tyliai niūniuodamas Billy Joel, pila dvi taures šalto Sauvignon Blanc, vieną tau, vieną klegančiai bičiulei, su kuria susibėgimą mėgstamam spot’uke suderinot per nepilnas vienuolika minučių.
❤️
