2016-ieji. Pusė devynių ryto reklamos agentūroj. Saulė spigina per stiklą, o konferencijų salėj med. slaugytojos įrenginėja mini station’ą, kur darys ofiso darbuotojų sveikatos patikrinimus. Aš spirgu prasisukt ASAP, nes turiu degančių darbų.
‘Kraujo davimas optional’, sako man kolegė, ir aš galvoju, kad tikrai neduosiu. Kraujo ėmimas, ypač iš venos, man visada yra herojiškas iššūkis. Net kai žiūrim filmus ir ekrane pamatau adatą, užsimerkiu ir laukiu, kol šita scena baigsis (Ignas sako, kad Mildai geriau nupjauta galva negu adatos dūris, hahah, galimai jis neklysta).
Taip, spirgu prasisukt ASAP, be jokių kraujo davimų, nes turiu darbų ir kraujas mane nervina. Bet praeina 15 minučių, ateina mano eilė, ir proceso eigoj aš persigalvoju – pasiraitoju rankovytę ir atkišu veną. Viskas sklandžiai ir sėkmingai, cakteli adata, 1-2-3-done, aš šoku iš kėdės.
‘Tu dar truputį pasėdėk’, ramina mane slaugytojos, bet aš neturiu jokio noro sėdėti. Kelis kartus pakartoju, kad viskas okay, ačiū ačiū.
Šaunu pro duris.
Pirmi pora žingsnių drąsūs.
Ties trečiu pajuntu, kad kojos tampa kaip vatinės.
Ties ketvirtu akys apsitraukia rūku.
Pamenu, kad paskutinė mintis buvo ‘Ar pasieksiu administratorę help desk’e?’ Tada pasaulis išsiliejo.
Vėliau vadovas man papasakos šią istoriją iš savo perspektyvos: nusileidžiu liftu, atsidaro lifto durys ir pirmas vaizdas prieš akis – Milda, visa balta, krenta kaip lapas. Jesus Christ.
Aš pati, aišku, šitos dalies neatsimenu, bet kameros užfiksavo šitą alpstančios kraujo davimo herojės gelbėjimą. Mane sučiupo pačiu laiku – aš taip vietoj ir susmukau.
Atsipeikėjau ant grindų, pusiau sėdomis, su amoniako buteliuku po nosim ir būreliu interesantų aplink.
Šitas mažas prisiminimas yra tik vienas iš daugelio chaotiškų momentų 2016-aisiais. Realiai visas tas dešimtmetis buvo nurautas. Kas visoj šitoj košėj smagiausia: nebijojai kristi, nes žinojai, kad šalia bus kažkas, kas tave pagaus.
(Šitas išminties perlas savo vietą neabejotinai rastų LinkedIn’e).
Bet aš nejuokauju.
Nebijojai kristi. Nes žinojai, kad kažkas bus šalia.
Kartais draugai, širdžiai mieli kolegos ar šeimos nariai. Kitais – gėdingesniais – kartais tai bus netyčia sutiktas nepažįstamas žmogus arba vadovas, kuris leidžiasi į kavinę norėdamas bent kartą ramiai pavalgyti pusryčius.
ŠITO AŠ LABAI PASIILGTU 2026-AISIAIS.
Šiandien manęs beveik nebegaudo klumpančios, o ir aš beveik nebegaudau kitų. Ne todėl, kad išmokom nebeklupti. Tiesiog… nebeliko laisvų rankų?
Prieš porą dienų susitikau su buvusia kolege pusryčių, rijom blynus ir mosuodamos šakutėm postringavom, kad žmonės gyvena nuolatinio žongliravimo režimu. Mes turim baisiai daug reikalų. Ir nėra taip, kad ‘visi jie išgalvoti, tiesiog pakeisk mindset’ą’. Atsakomybių daug, ir dauguma jų tikros.
Imkim tą klasikinį standartą – kai žmogus per savaitę dirba 40 val. Daug kas važinėja į ofisą pirmyn atgal (gal ne kasdien, gal kas antrą dieną, bet kamščiuose pastovėti tenka vis tiek).
Reikia suplanuoti maistą savaitei. Reikia supirkti ingredientus, plauti ir pjaustyti, virti ir kepti. Paskui viską išplauti ir išvalyti.
Virtuvėj ant palangės orchidėja atrodo baisiai nelaiminga, reikia palaistyti, noooors gal iš tikro ji nelaiminga, nes perlaistyta? O ne, ir vėl.
Nesiseka su augalais, reikia naujų – gal tada, kai nuvažiuosim į sodo reikmenų centrą, tuo pačiu nusipirksim ir naują kavos staliuką (ei, ar peržiūrėjai tas nuorodas, kurias tau siunčiau?).
Palauk, mašinoj jau vėl prisikaupė trupinių ir baigėsi langų plovimo skystis. Ir kas čia per įtartinas garselis brbrbrbrbr, kai važiuojam? Reikės vėl pas meistrą, pala, iki kada galioja technikinė?
Ne vien mašinai reikia priežiūros. Kada paskutinį kartą buvom pas gydytojus? Žadėjom, kad užsuksim dantų higienai ir būtinai pasitikrinsim akis, nes kažkaip susilpnėjo (ir aaaaaa, kodėl reikia visada laukti iki paskutinės sekundės – gi kiti žmonės tikrinasi ir profilaktiškai???)
Ir išvis: svarbu daugiau judėti. Suvaikščioti 10k žingsnių ir į gymą nueiti. Tau draugai seniausiai sakė, kad reikia asmeninio trenerio, nes pats nei techniką atidirbęs, nei valios turi, ir jie teisūs, bet vis tiek užknisa. Reikės skirti laiko ir paieškoti normalaus sporto klubo. O kol kas yra kaip yra, sveikuoliai vaikšto 10k žingsnių ir prie minus -20°C laksto parkelyje su šuniuku, o šuniukas geriau apkirptas nei tu.
Plaukus kirpaisi tikrai senokai (jie visada auga greičiau, negu juos norisi kirpti). Ir būtų gerai upgrade’int higienos ritualą: kontrastiniai dušai, švarus nusiskutimas, dantų valymas nauju elektriniu šepetuku, būtinai reikia nepamiršti dantų siūlo. Skincare? Skincare rutina nekeista nuo studijų laikų, visi brandesni draugai daro advanced sluoksniavimą, o tu MAXIMOJ pirktu moisturizeriu tingiai patapšnoji tris kartus. Netvarka – aišku, kad reikia pasitempti šitoj vietoj.
Bet mes nesam paviršutiniški žmonės. Nesąmonė fokusuotis vien į išvaizdą. Kada paskutinį kartą atsiverčiau knygą? Kada kokį istorijos ar ekonomikos žurnalą normaliai skaičiau, ne vien antraštes perbėgau? Va, atsidarė nauja šiuolaikinio meno galerija, kažkur pasižymėjau… kur? Kaip visada trukdo popcorninės smegenys ir tiktokinis attention span’as, viskas dėl to, kad knygų neskaitau. Kiti ir į muziejus, ir į parodas pasitempę nueina, o mano flex’as yra nepaslyst ant laiptų, kai išlendu iš namų šiukšlių maišo išmest.
Ah, kalbant apie šiukšles: kada namie darytas deep cleaning’as? Kada spinta buvo sutvarkyta iš esmės? Reikia pusę rūbų mest lauk, arba geriau sufotkinti ir sukelti į Vinted’ą… ir tada nepamiršti atsakyti žmonėms į klausimus, kiek šitame rūbely cm nuo smakro iki bambos, nuo bambos iki alkūnės.
‘Reiktų ir nuolaidėlės…’
Tada langai. Kada paskutinį kartą juos valiau? Kada orkaitę? Mikrobangę iš vidaus? Lemputė, aišku, vėl perdegusi. Ir kažkoks vamzdis turbūt užsikimšęs, skalbimo mašina nebenori tvarkingai siurbt vandens. Dar būtų liuks spintelių komplektą pakeisti, gal ir plyteles naujas išklijuoti tuo pačiu – kažin, kiek metų jau šitas planuojama, visi seniai pametė skaičių.
Kelionė po Aziją irgi skamba kaip drambliuko svajonė – bet normaliam žmogui gi normalu keliauti. Pasaulį pamatyti. Akiratį praplėsti. Naujas kultūras pažinti, gi nesinori gyventi toj pačioj rutinoj šimtą metų užsisukus. Negalima gailėti pinigų šitam dalykui.
Finansinė situacija būtų geresnė, jeigu atsisakyčiau visų Netflix’ų, Hulu ir kitų subscription’ų, kurių pusės net neatsimenu. Pala, o kaip mano antra pensijų pakopa? Laikas bėga, sprendimai nepriimti. Su draudimo reikalais irgi vieni neaiškumai, aš ten visai nesigaudau, reikia asmeninio buhalterio turbūt.
Šiaip vertėtų pasidomėti, gal išvis reikėtų naujo darbo, palyginus su bendraamžiais karjera kažkokia stagnavusi – reikia mąstyti į priekį, ne tik šia diena gyvent.
Pažiūrėk, Monika su Jonu išvis kietai varo: saulės elementus instaliuoja, savas daržoves augina, medžioti mokinasi, ketina tapti visiškai nuo nieko nepriklausomi. Off grid ftw. Kažkada ir tu mėgdavai pabūt gamtoj, prūdely pažvejoti, dviračiu palakstyti, o kokie dabar tavo hobiai? Hobiai yra labai svarbūs, pasižymėk šitą. Dabar vien prie kompo sulenkta nugara amžinai.
Ir čia, aišku, tik gėlytės.
Verčiau jau nepradėti kalbėti apie atsakomybes tų, kurie turi didesnius namus su didesniais sodais.
Kurie turi side hustles.
Kurie turi gyvūnų ir (gasp!) mažamečių vaikų.
Beje, ką rodo trackeris – kiek šiąnakt pavyko išmiegoti kokybiškų valandų?
🙂
🙂
🙂
Mes žongliruojam, žongliruojam, žongliruojam.
Žongliruojam savo atsakomybėm kaip apelsinais – ir jeigu kažkada turėjom lūkestį, kad suaugę aiškiai žinosim, ką darom, ir gyvensim ramiau, tai mes iki šiol nė velnio nežinom, ką darom, ir tų apelsinų daugėja ir daugėja, ir žongliruojam vis greičiau ir greičiau, IR MES NENORIM, KAD NĖ VIENAS JŲ NUKRISTŲ, po galais.
Vis daugiau ir daugiau.
Vis greičiau ir greičiau.
It’s getting dizzier.
The world is spinning.
Kažkas tikrai kris – pažiūrėsim kas. Apelsinas? Du apelsinai? Mes?
Ir kitas klausimas. Šiek tiek tylesnis.
Who’s gonna catch us if we fall?
