Kas vyksta su laiku?
Gal čia tik aš viena tokia, bet atrodo, kad 2020–2025 buvo kaip vieni ilgi metai, susilieję į bendrą pilką masę.
Same year… on the loop?
Detalės keičiasi, bet bendras turbulentiškas vaibas – ne.
Pandemija. Karas Ukrainoj. Trumpas. AI. Masinis enshittification, rage-bait’inė žiniasklaida ir niekur nevedantys ginčai su nepažįstamais žmonėm internete.
Aš pati jaučiuosi užsisukusi rate.
Kas šiaip atrodytų keista – nes mano gyvenimas pasikeitė smarkiai. Gal kažkas net sakytų, kad drastiškai. 😀
Per pastaruosius kelerius metus buvau lucky enough (o iš tikro žiauriai lucky) susirasti meilę, iškeisti patogų vilnietišką gyvenimą į Londono BIGness ir turėti daug pirmų kartų snowboardinant, lakstant sportiniu dviračiu ir hike’inant kalnuose (I’m way clumsier than I thought).
Buvo spėta susituokti, persikraustyti į naujus namus – valioooo, su sodu, rožėm ir voveriukais! – ir netgi gauti dovanų vaflių keptuvę, kad niekad niekam nekiltų klausimų, ar desertas pusryčiams yra gera idėja. 🙈
And yet…
AND YET.
Tas užsisukimo rate jausmas yra labai tikras.
Ir man žvėriškai ilgai užtruko, kol pradėjau suprasti kodėl.
🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪
Truputį atsukim laiką atgal, į 2020-uosius.
2020 buvo metai, kai įsisiautėjo Covid’as. Tai taip pat buvo metai, kai gavau savo psichologijos diplomą (labai juokinga, kad turiu tik šitą paskubom darytą kadrą tuščiam fakulteto koridoriuj – kita vertus, tai visai nebloga to laikmečio iliustracija).
2020 man davė daaaaug erdvės.
Daug vienumos.
Ir taip pat – krūvą psichologinių įrankių gilintis į save.
Man atrodė neįtikėtina, kad viskas taip sukrito laike. Pasaulis turbulencijoj – pats tas metas atsigręžti į save, į savo kūną, į savo traumas, ir pakoreguoti kažką, kas tavo kontrolėj.
Tai, kad turėjau šviežią psichologinį žodynėlį ir reikiamus toolsus po ranka, buvo keistas sutapimas, už kurį jaučiausi dėkinga.
Tuo metu dar nežinojau apie pavojus.
Nežinojau, kad į wellness kultą įkrisiu taip rimtai.
Nežinojau, kad ateinančius kelerius metus išplėsiu savo biblioteką iki 2 tūkst. knygų (nejuokauju), aišku, kad visų neperskaičiau ir turbūt neperskaitysiu, bet aišku ir tai, kad buvau kaip transe: rijau self-improvement info godžiai, obsesyviai, iki springimo.
Improving myself to death?
Improving myself to death.
Ha.
Su tuo atėjo natūralus atsiskyrimas nuo žmonių.
Mokiausi ir praktikavau izoliacijoj. Ir, surprise surprise, mane net nervindavo, kai kažkas mane sutrukdydavo.
Tas kliše tapęs vaizdinys – atsiskyrėlis medituotojas ant aukšto kalno – man atrodė siekiamybė. Praleisti tūkstančius valandų vien su savo mintim, vien su savo vidiniu pasauliu? Wow. Man baisiai norėjosi pasiekti tą tobulai švarų mental state.
(Spėju, kad kažko panašaus, tik kitu kampu, siekia merginos, propaguojančios ‘clean girl’ gyvenimo būdą).
Ahhh, tas sukontroliuotas, tvarkingas, nesudrumstas, krištolo skaidrumo aiškumas.
I LOVED IT.
I LOVED THE PROMISE OF IT.
Iš šalies žiūrint, turbūt buvo galima matyti, kad diena po dienos aš tampu vis labiau narciziškai self-absorbed.
Ir vis labiau viena.
🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪
Kas nutiko su mano kūryba?
Spėkit ir turbūt pataikysit: ji buvo tarsi įšalusi lede. Iš esmės aš nelabai norėjau kažkuo dalintis. Kartais užeidavo fazės, kai pabusdavo noras komunikuoti ir megzti gilesnį ryšį su kažkuo, bet greit praeidavo.
Taip nutiko ir su Substack’u. Draugai labai intensyviai įkalbinėjo mane ten rašyti. Kažkuriuo metu pasidaviau. Prisijungiau ir susikūriau profilį.
And I hated it right away.
Man nepatiko ne todėl, kad pats Substack’as buvo blogas – bet todėl, kad atrodė, jog aš vis dar nepasiruošusi, aš vis dar nežinau, ką noriu pasakyti. Svarbiausia – aš tebetroškau sėdėti savo fantazijų kalno viršūnėj, galva debesy, gloriously UNREACHABLE. 😀
Aš gyvenau puikų gyvenimą. Turėjau neįtikėtinus kiekius laisvės. Ir žinau, kad daugybei žmonių tokia idiliška suburban London ramybė, kai skabai baltas Tranquillity rožes sode antradienį pusę dviejų, būtų tobulas pasirinkimas.
Ir aš pavydėčiau šiam žmogui. Nes jis galbūt neturėtų to zyziančio mažo vidinio balselio, kurio niekaip negalėjau nusikratyti aš: ‘Come on, Milda – ar čia viskas? Čia rimtai VISKAS?’
🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪
Metų pabaigoje visai smagu turėti tokį ‘mini review’, kai padarai ZOOM OUT ir peržiūri visą savo metų istoriją (arba dar ilgiau). Aš peržiūrėjau savo dienoraščius. Peržiūrėjau ir nuotraukas telefone.
Toks smagus pratimas, o kartu toks slap in the face.
Nes dėsningumas akivaizdus: visos mano geriausios patirtys buvo su žmonėmis. You give and you receive, you listen and you speak, you teach and you learn. Tu duodi bendruomenei ir gauni iš jos, duodi ir gauni, duodi ir gauni, AND NOBODY IS KEEPING SCORE, ir kartais net sunku pasakyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
2020–2025 mano metuose buvo daug mažiau bendravimo. Net į žinutes soc. tinkluose atsakinėdavau taip, kad savaitėmis likdavo UNSEEN. Bandau skaičiuoti ir suskaičiuoju dešimtis žmonių (iš tiesų arti 50-ties), su kuriais bendravimas nutrūko išvis.
Mano svarstyklės išsimušė iš balanso.
Aš labai daug išmokau, labai daug gavau… ir labai mažai dalinausi.
2020–2025 buvo susiliejęs laikotarpis. Ko gero, laiko tėkmę aš ir suvokiu būtent per šią prizmę – per bendruomeniškus tikslus, per nuotykius, iššūkius, pokyčius. Ir jeigu mano ryškiausi nuotykiai ir iššūkiai susiję su kitais žmonėmis, NO SH**, Sherlock, kad izoliacija visa tai atėmė.
Pusė dešimtmečio susiplakė į vieną gumulą.
🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪
DABAR – JUOKINGOJI DALIS, nukrypsiu į šoną, plzzz stay with me.
Neseniai vienam marketingo profesionalui padėjau su konferencijos keynote. Super-talented vyras… ir also super-stressed (kaip dažnai ir būna). Realiai visa prezentacija buvo jo darbas, aš tik konsultavau ir dariau papildymus.
Teoriškai prezentacija su visom skaidrėm buvo done & ready to go, viskas patvirtinta, tai aš nulėkiau į Kingston’ą, Greater London. Gan netoli nuo manęs – beeet ne taip ir arti, kai eini pėsčiomis.
Sugalvojau, kad man reikia truputį apsipirkt, kas realybėj reiškė, kad tris valandas trankiausi po supermarketus ieškodama £1.95 kainuojančio balzamo. Sakykit ką norit – worth it. 😀
Konferencija buvo jau visiškai finišo tiesiojoj, buvo likę tik pora valandų. Ir tada gaunu žinutę: reikia kai ką paturbinti. Ir visu kūnu jaučiu tą nerimą iš serijos ‘it’s not perfect, it’s not good enough’.
Pamenu, kad tuo metu, kai gavau, ėjau per tiltą kovodama su agresyviu vėju. Paltukas plakasi tarp kojų. Plaukai plaikstosi ir limpa prie lūpų blizgesio. Aš perskaičiau tą žinutę ir sustojau kaip įbesta tilto vidury.
Iš šalies atrodė taip akivaizdu.
Taip akivaizdu.
Kad šita prezentacija, gludinta savaites, yra puiki – nebereikia nieko turbinti.
Ir tada, vis dar žingsniuodama, įrašiau tokią spontanišką balso žinutę, kuri per vėją pusiau nesigirdėjo: ‘Eiii, viskas čia gerai, viskas gerai, nebereikia nieko fixinti ir nieko koreguoti, ir nieko turbinti. Tau reikia tik eiti į sceną ir DELIVERINTI, viskas.’ 😀
Ir man buvo taip aišku, kad viskas bus gerai.
(IR BUVO.)
Kai tą naktį nuėjau miegoti, toj keistoj snūduriavimo būsenoj tarp miego ir nemiego… ši idėja grįžo vėl.
Galbūt IR MAN nebereikia nieko turbinti.
Galbūt jau baigėsi šis wintering sezonas – ir prasideda kitas.
Sezonas, kai reikia dalintis?
Ir taip, aš galbūt nežinau tobulų visiems tinkančių gero gyvenimo receptų, bet galiu dalintis savo patirčių trupiniais – messy, grubių tekstūrų, nelygiais kraščiukais.
🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪🍪
Kai atsibudau kitą dieną, truputį švietė saulė. Buvo šalta.
Ir pirmą kartą po beprotiškai ilgo laiko… words came easily.
Sakiniai dėliojosi patys.
Aš mėgstu tikėti, kad turiu savo kūrybos mūzas.
Ir jeigu turiu… galbūt tą akimirką, kai sau pasakiau, kad nereikia nieko fixinti, mano sunkiai prijaukinama mūza, tyliai snaudžianti kampe, atmerkė savo dideles žydras akis ir atsiduso: ‘Dieve mano. PAGALIAU.’
Už lango 2026, ir galbūt metas kažkam naujam.
Kažkam nepatogių formų, keistų tekstūrų, visada VISADA truputį nelygiais kraščiukais.
